Straipsniai

Karaman, Turkey

JAUNIMO MAINŲ PROJEKTAS „GET ME A COLOR“

skirtas socialinio sąmoningumo formavimui vyko rugpjūčio 21-28 dienomis, dalyvavo Turkijos ir Lietuvos atstovai

„After 24 hours
We reached Karaman...“

Tai eilutės iš projekte sukurtos dainos. Ir tai tikrai ne melas – pasiekti Karaman miestelį, įsikūrusį Turkijos pietuose, prireikė beveik visos paros. Besileidžiant lėktuvui prieš akis nusidriekė neįprastas lietuviškai akiai vaizdas - dykumą primenanti žemė, vos kur ne kur matomas žalias lopinėlis. Galbūt toks neįprastas kraštovaizdis žadėjo mums ir nepaprastus nuotykius? Mūsų komanda atsakymą jau žino, bet skaitytojai sužinos tik perskaitę viską iki pabaigos.

Niekada nemaniau, kad po ilgos kelionės gali būti taip malonu oro uoste pamatyti žmogų, laikantį lapą su užrašu „LITHUANIA“ ir laukiantį mūsų. Iš oro uosto mus, lietuvių grupę, nuvežė į Karaman miestelį, kur vyko projektas. Bevažiuojant iki bendrabučio, kuriame gyvenome, stebino viskas, nes tai nebuvo kurortinis miestas, pritaikytas turistams.

Nuostabus jausmas, kai žinai, jog link tavęs artėja nuostabios galimybės...

STEREOTIPŲ GRIOVIMAS

            Projekto tikslas buvo formuoti socialiai sąmoningą žmogų. Vyraujančių stereotipų apie turkus ir lietuvius griovimas buvo įdomi užduotis. Projekto organizatorius paneigdavo arba patvirtindavo mūsų, lietuvių, išsakytas mintis apie žmones Turkijoje. Kaip paaiškėjo, dalis jų buvo neteisingi. Tad praktiškas patarimas būtų toks – nesusidarykite išankstinės nuomonės apie žmones, vietas ar įvykius. Susipažinę su šiais dalykais patys, susikursite savo nuomonę.

LIETUVOS IR TURKIJOS VAKARAI

            Tai įprasta jaunimo mainų projektų dalis. Turėjome du išskirtinius vakarus – vienas skirtas Turkijos pristatymui, kitas - Lietuvos. Mūsų šalies kultūrinio vakaro metu išmokinome turkus keleto šokių – „Kepė kepė močia blynus“, „Oira oira“ ir kt. Žinoma, pavaišinome atsivežtais lietuviškais skanėstais. Vakaras buvo kupinas skambios muzikos, smagių šokių (populiariausias – „kaip moku, taip šoku“ J) ir nuoširdaus juoko.

LEDŲ PARDAVĖJAS IR TRIUKAI

            Užsimanius Turkijoje ledų, padavėjas jų ne tik įdės, bet ir surengs mini pasirodymą. Ledai dedami specialiu ilgu įrankiu. Tačiau pardavėjas, įdėjęs ledų, jų iškart neduos – dar žaismingai apgaus, paprašys paragaut ir vikriai atitrauks ledus ar išteplios iškirptę ir maloniai pasisiūlys nuvalyti J Galima gauti skanių ledų porciją ir nemokamai, žinau tokių atvejų! Ledai kitokie nei Lietuvoje, ne tik skonių įvairove, bet ir tekstūra.

PASIPLAUKIOJIMAS BASEINE

            Pirmoji mūsų išvyka buvo į Karaman mieste įsikūrusį baseiną. Visos merginos privalėjo užsimaukšlinti specialias gumines kepuraites, su kuriomis keistai jautėmės, bet iš vaikinų juoko supratome, kad ir atrodėme kaip marsietės! Baseinas buvo užsakytas tik mūsų projekto grupei, tad juoko, pokštų bei rungčių tikrai netrūko! Beje, ne itin geriems plaukikams draugai mikliai suorganizavo plaukimo pamoką. Aš buvau viena iš jų, bet ne itin imli mokinė, nes 3 m gylio baseinas atrodė gana bauginančiai. Šiaip ar taip, mano maudynių baseine užteko, kad baltas maudymosi kostiumėlis taptų gelsvai žalios spalvos J

IŠVYKA Į URVUS ARBA PASIMATYMAS SU MERU

            Visus sužavėjo senoviniai urvai, esantys Taşkale miestelyje, Karaman provincijoje. Kaip žinoma, juose prieš daugybę metų gyveno žmonės. Pasišviesdami telefonais lipome kopėčiomis, rėpliojome susilenkę tamsiomis angomis, bet vaizdas, atsiveriantis nuo taip vadinamo 3 uoloje esančio urvo aukšto, buvo pribloškiantis – tolimas horizontas, įvairių medžių grupės ir ramybė. Draugai turkai papasakojo, kad į šią vietą, nors ir gan sunkiai pasiekiamą, ateinama nusiraminti, susitaikyti su sukrėtimais, pamąstyti apie gyvenimą. Mūsų laukė ir ekskursija po Incesu (stalaktitų bei stalagmitų urvus) , kurią pravedė Taşkale meras Muhittin Sunaoglu. Šių urvų ilgis – 1356 metrai, tačiau mes praėjojme tik dalį maršruto. Oficialiai urvai turistams dar nerodomi, vyksta paruošiamieji darbai. Tačiau mums buvo suteikta išskirtinė galimybė juos pamatyti. Meras buvo itin dosnus ir visus nusivežė į miesteliui priklausančią vietą, kur buvome pavaišinti šviežiai sugauta kepta žuvimi. Be abejonės, buvo tikrai gardu!

„COME, COME, WHOEVER YOU ARE“, - MEVLANA

            Baigiamasis projekto darbas buvo piešinys ant išorinės bendrabučio sienos. Visi kartu kūrėme idėjas, kaip piešinys turėtų atrodyti, kad atspindėtų projekto idėją. Tačiau nuo idėjos iki rezultato – daug darbo! Reikalingų reikmenų sąrašą sudarėme, važiavome jų pirkti. Saulei kepinant petys į petį dirbome kelias dienas. Į piešinį įkomponavome žymaus Turkijos filosofo frazę – „Come, come, whoever you are“. Galutinis rezultatas džiugino akis. Malonu žinoti, kad į bendrabutį sugužėję studentai pamatys mūsų darbą.

Štai kelių lietuvių grupės atstovų įspūdžiai:

„Iš pradžių mane gan nuliūdino tai, kad aplink buvo netvarkinga ir nelabai švaru, gyvenom gan toli nuo miesto centro, bet vėliau supratau, kad tai net gerai. Juk gyvenom tikroj tikroje Turkijoj, o ne dirbtinoj, sutvarkytoje vien dėl turistų. Matėm tikrą gyvenimą, kurį gyvena turkai, kai aplink nesisuka turistai. O šiaip, sunku gi ką ir pasakyt, lietuvaičiai buvo labai rūpestingi ir draugiški, todėl daugiau nieks ir nebuvo svarbu.“, - Rasa

„Prisiminus Turkiją, vis pamąstau apie kelionės pradžią, kai pykom ant organizatorių už 24 valandų kelionę į nežinia kur. Tačiau nors ir labai išvargę pasiekėme kelionės tikslą – dulkėtąjį Karaman miestą. Taip aš jį prisiminsiu visada... Mano mieląjį, žavųjį Karaman... Šios kelionės metu ne tik pagaliau supratau Turkijos žmonių gyvenimo stilių ir tradicijas, pamačiau neregėtą gamtą, bet ir suradau žmones, kuriuos pamilau... Niekada nepamiršiu, kiek mes patyrėme kartu įspūdžių, kai galėjome pamatyti tikras turkiškas vestuves, kai mes, merginos, išvykome į miesto centrą apsivilkusios trumpus sijonus, kai visi rūkėme tikrąją nargilę (kaljaną), kai... Ech... užgniaužia kvapą viską prisiminus. Ir vis sau kartoju: „Turkiją aplankysiu dar ne kartą". Tačiau norėčiau grįžti į tą buitiškąjį, kasdienišką Turkijos gyvenimą...“, - Ernesta

Paminėjau tik keletą momentų, nes aprašyti visko, ką patyrėme, neįmanoma. Kiekvienas išvykdamas išsivežė dalelę Turkijos, praplėtė akiratį, suvokimo ribas, įgijo naujų draugų.

Šilti linkėjimai,

Sandra

Sakarya, Turkija

„Guest of God“ 2013/10/02 – 2013/10/09 Turkey, Sakarya – tai tarptautinis jaunimo mainų projektas, pagalba benamiams vaikams tema.

Daugiau nuotraukų galite rasti ČIA

Selam! Labas!

Patarlė byloja: „nėra to blogo, kas neišeitų į gera”. Taip nutiko ir man išgirdus žinią, kad netikėtai turiu palikti darbą. Greitai reikėjo ieškoti vaistų nuo blogų emocijų, kurias geriausiai gydo kelionės. Veidaknygėje pamačiau pasiūlymą dalyvauti jaunimo mainų projekte, užpildžiau anketą ir jau sekančią dieną gavau patvirtinimą, kad keliausiu į Turkiją!

Ši šalis asocijuojasi su atostogomis, jūra ir visada geru oru, bet nuvykus į Sakarijos regioną, Karaburun miestelį, visą savaitę mus merkė nesibaigiantis lietus ir stingdantis šaltis. Nors oras mūsų nelepino, tačiau liūdėti dėl to neketinome ir nuo kapsinčių pro kiaurą stogą lašų slėpėmės po dideliu saulės skėčiu, o šaltį vijom kas naktį šokdami, žaisdami žaidimus ir dainuodami iki ryto. Mes juk iš LIETUVOS - lietaus šalies, su kuria supažindinom ir projekto dalyvius iš Lenkijos, Latvijos, Rumunijos, Anglijos, Italijos ir Turkijos. Savo šalį stengėmės reprezentuoti ir atstovauti kuo geriau ne tik per tautų vakarą, bet ir viso projekto metu, todėl mūsų keturių lietuvaičių kompanija buvo pavadinta „Lithuanian barbies - they are not plastic, they are just fantastic“, o vaikinai asistavo ir sulaukė daugybės komplimentų.

Kadangi projekto tema buvo skirta pagalbai benamiams vaikams, projekto metu diskutavome, dalijomės žiniomis apie socialines problemas mūsų atstovaujamose valstybėse, kūrėme verslo planus, kaip galėtume padėti benamiams vaikams. Visą savaitę pragyvenę be saulės šviesos, šilumos, karšto vandens ir mėsos supratome, kokie esame laimingi, galėdami grįžti namo, kur mūsų laukia mylinčios šeimos ir namų šiluma.

Paskutinę projekto dieną išlindo išsiilgtoji saulutė, todėl turėjome progą pabraidyti Juodojoje jūroje, apsižvalgyti po Sakarijos regioną, aplankyti turistines vietas, mečetę, išgerti turkiškos kavos ir išsiburti ateitį iš kavos tirščių.

Po projekto turėjome laisvą dieną iki skrydžio namo, todėl ją išnaudojome turiningai Stambule lankydami žymias vietas, plaukėme laivu Bosforo sąsiauriu, susipažinome su naktiniu gyvenimu. Turkija mus išlydėjo nuostabiu oru, gražiais vaizdais ir papildžiusi mūsų kelionių, žinių ir pažinčių bagažą.

Kaip yra pasakęs Šventasis Augustinas: „Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“. Skaitykime turiningas knygas ir pažinkime pasaulį!

Etmek! Iki pasimatymo!

Projekto dalyvė,

Jūratė Tumonytė

Izmir, Turkey

„Dream a Stage“ 13/08/16 – 13/08/25 Turkey, Izmir – tai tarptautinis jaunimo mainų projektas skirtas socialinio sąmoningumo formavimui.

Merhaba! Nuo pat pirmos minutės, kai sužinojau, jog dalyvausiu projekte, jaučiau, kad jis bus kitoks nei projektai, kuriuose esu dalyvavusi, o Turkija jau trečią kartą man nušvis naujomis spalvomis. O kaipgi kitaip gali būti svečioje šalyje su nepažįstamais žmonėmis? Įveikę kelionę iki Rygos ir nuvykę į Stambulą, visi lietuviai puikiai sutarėme, kad važiuoti apžiūrėti Stambulą mes neturime laiko, tad geriau liksime jaukioje lauko kavinėje šalia oro uosto. Taip ir prasėdėjome nejudėdami septynias valandas kavinėje, kurioje pūtė toks stiprus vėjas, jog kartais galėjai pagalvoti, jog mes net ne Turkijoje. Taigi, nors labai ilgai sėdėjome bei laukėme lemtingo skrydžio, mes pradėjome pažinti vienas kitą. Nepaliaujamai juokavome ir juokėmės, kol visą kūną pradėjo kamuoti malonūs skausmai. Per tas septynias valandas supratau, kad bus smagiau nei galima įsivaizduoti.

Izmire mus pasitiko keli dalyviai turkai, įsisodino į autobusiuką ir tada prasidėjo projektas. Žinoma, jau pačią pirmąją naktį, po dvidešimties valandų kelionės, mes linksminomės turkiškame klube, turkiškos muzikos glėbyje. Nė nenutuokėme, kiek dar daug linksmybių mūsų laukia.

Pasibaigus pirmosios nakties šėlionėms kibome į darbus. Kelionės metu dažnai juokėmės, nes informaciniame pakete pabrėžta, jog važiuojame dirbti, tad tikslą turėjome – dirbti. Ir iš tiesų, juokai juokais, bet plušėjome daug ir labai nuoširdžiai. Projekto pagrindinės temos buvo neįgalumas ir kūrybiškumas, kurios visad buvo persipynusios. Turėjome du didžiuosius darbus – tikslus šiomis temomis. Pirmasis darbas buvo itin įdomus ir praktiškas žmonėms su negalia. Kiekvienos šalies (Turkijos, Lietuvos, Graikijos ir Slovakijos) dalyviai turėjo savo kalba įrašų studijoje įrašyti radijo teatrą pagal F. Dostojevskio „Baltąsias naktis“. Nors visi įrašai užėmė daugiau laiko ir dienų nei planuota programoje, visi sėkmingai buvo užbaigti, o aš galiu džiaugtis, jog vaidinau girtuoklį ir močiutę bei kvatoti, jog abu personažai buvo vienodu užkimusiu balsu. Kitas darbas – aitvarų festivalis pakrantėje. Visi dalyviai kartu gaminome didžiulus aitvarus ir nors dauguma jų nepasiekė dangaus mėlynės tik krito, dužo ir lūžo, bet pati šventė buvo labai graži. Dalyvavo daug turkų, kurie patys atsinešė savo aitvarus ir juos leido kartu su mumis, visi šoko ir šypsojosi. Bet tai tik du didieji darbai, kurie buvo įgyvendinti projekte, o kiek dar daug kitų darbų dirbome ir kiek pramogų turėjome.

Tikriausiai niekada neužmiršiu pirmosios patirties dirbti su aklu žmogumi. Nuostabaus šaltibarčių skonio, kurie pagaminti tik iš turkiškų produktų, o skonis visai kaip lietuviškų. Lietuviškos giros gynimo nuo mažyčių vabalėlių ir viso plušimo turkiško bendrabučio virtuvėje, kurioje visad su šypsena Tave pasitikdavo šeimininkė. Jausmo, kuomet pirmą kartą tarptautinei grupei vedi programos dalį apie dalykus, kurių puikiai ir pats neišmanai. Veidus žmonių, kuriuos ryte prikėlei su lietuviška daina ir mankšta, o šie, savo ruožtu, kitą rytą žadina Tave taip pat, nes yra neapsakomai susižavėję tavo pademostruotu žadinimo stiliumi. Midijų skonio, kurias valgai paryčiais ant stogo, žiūrėdama kaip kyla saulė, šokių autobuse ir nuostabių turkų vyrų, kurie kaip sargyba tave lydi net ten, kur karaliai vaikšto pėsti. Daugybės šypsenų, juoko ir, žinoma, tų ašarų, išlydinčių turkių veiduose... ir dar daug daug visko, ko niekada neužmiršiu.

Dabar negaliu pasakyti, kad turkiška kultūra mane sužavėjo. Ji mane sužavėjo jau pirmą kartą nuvykus, o dabar tik vis stipriau traukia. Tai visiškai kitoks pasaulis ir ne visada man suprantamas ar ne visada atitinkantis mano įsitikinimus, bet tikriausiai todėl labiausiai ir žavintis. Graikai ar slovakai mano galvoje niekada nebuvo susieti su kažkokias stipriais stereotipais, o pažintis su jų kultūra ir jais pačiais tik dar labiau praturtino mane. Įdomiausia tai, kad nors projekto esmė yra skatinti toleranciją ir tarpkultūrinį bendravimą, dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia patriote. Dar niekad nenorėjau kuo tinkamiau atstovauti savo šalį ir niekada lig šiol nejaučiau tokio stipraus abipusio rūpesčio ir tokios nuoširdžios abipusės meilės lietuviams, su kuriais kartu atvykome.

Sunku trumpai papasakoti viską, kas įvyko Izmire ir ką ten patyrėme. Jei būtų liepta vienu žodžiu apibūdinti, tikriausiai pasirinkčiau tylą. Gyvenime dar negirdėjau žodžio, kuris tinkamai galėtų apibūdinti šią patirtį. Juk projektas tai lyg šiltnamis. Realiame gyvenime augi ir tobulėji mokydamasis, dirbdamas, bendraudamas ir tiesiog gyvendamas. Projekte tu kiekvieną dieną susiduri su tiek daug iššūkių ir naujovių, gauni tiek patirties, jog pradedi augti ir tobulėti taip greitai, kaip jokiose kitose sąlygose. Todėl šiandien negaliu rasti geresnių sąlygų sau visapusiškai tobulėti. Tad šiandien viliuosi, kad greitu metu vėl atsirasiu kokiame naujame, mano vadinamame, šiltnamyje.

Güle güle,

su šypsena,

Ugnė

Ordu, Turkey

“cRecycling” 13/06/15 - 13/06/28 Turkey, Ordu – tai tarptautinis jaunimo mainų projektas, skirtas aplinkosaugos problemoms spręsti ir apie jas kalbėti tarptautiniu lygmeniu.

Sužinojusi, jog birželio mėnesį bus vykdomas projektas Turkijos Juodosios jūros pakrantėje, iškart nusprendžiau išbandyti savo jėgas ir užpildyti anketą, kurią radau internetiniame puslapyje. Juk kas gali būti geriau, nei galimybė susipažinti su įvairių kultūrų žmonėmis, pažinti svetimą ir tokią egzotišką šalį kaip Turkija, patirti vasaros nuotykį, kurio ilgai nepamiršiu bei sužinoti daug naudingos informacijos mūsų projekto tema.

Kai įsitikinau, jog dalyvausiu šiame projekte, mane apėmė džiaugsmas, bet kartu ir nerimas bei dvejonės - juk tai buvo pirmasis tarptautinis projektas, kuriame dalyvauju, todėl net neįsivaizdavau ko galima iš jo tikėtis... Tačiau autobusų stotyje išvydus kitus šešis dalyvius iš Lietuvos, visas nerimas kaip mat išsisklaidė, juk kai kurie iš jų dalyvavo tokio tipo projektuose ne pirmą kartą, o šypsenos jų veiduose bei entuziazmas, kuris tiesiog sklido iš jų, žadėjo patirti nepaprastą vasaros nuotykį! Po ilgos, šiek tiek varginančios kelionės, mes pagaliau pasiekėme tikslą- Turkijos šiaurėje įsikūrusį kurortinį miestą Ordu. Skalaujamas Juodosios jūros bangų šis miestas yra apsuptas žalumos bei neaukštų kalnų, todėl išsiskiria savo gamtos grožiu.

Pirmąją projekto dieną mus pasitiko karšta saulė bei organizatorių paruoštos užduotys. Rumunijos, Olandijos, Turkijos ir Lietuvos komandų dalyviai kibo į darbus. Tačiau perdirbti arba tiesiog senus daiktus prikelti naujam gyvenimui pasirodė yra labiau smagu nei sudėtinga. Tuo labiau, kad mane supo kūrybingi, atviri ir nusiteikę bendradarbiauti kolegos, su kuriais užsimezgęs draugiškas pokalbis tik dar labiau pagreitindavo procesą. Kitomis projekto dienomis vykdavo diskusijos gamtos išsaugojimo, jos puoselėjimo bei atliekų rūšiavimo temomis. Šiame projekte pristatėme Lietuvą bei jos pasiekimus gamtosaugos srityje, surengėme viktoriną ekologine tematika-galiausiai vakarą vainikavo tradicinės kiekvienos šalies- dalyvės- vaišės. Tačiau šiame projekte ne tik dirbome ir mokomės bei dalinomės savo patirtimi. Be abejo, turėjome laiko linksmybėms, išvykoms ir tarpusavio bendravimui. Manau, jog dar ilgai nepamiršiu pasivažinėjimo sportiniais „Off road“ automobiliais, kelionės į kalnus bei galimybės susipažinti su senųjų vietos gyventojų papročiais, Joninių naktį paplūdimyje deginto laužo, tikrų turkiškiškų vestuvių, kuriose teko apsilankyti pirmą kartą gyvenime bei daugybės linksmų akimirkų, kurias man visada primins mano kompiuteryje saugomos nuotraukos.

Šis projektas man buvo neįkainojamas, nes turėjau galimybę kaupti patirtį ne tik apie atliekų rūšiavimą, žmogaus vaidmenį saugojant gamtą bei sprendžiant aplinkosaugos problemas, tačiau bendraudama su kitų tautybių žmonėmis praplėčiau savo kultūrinį akiratį, patobulinau bendradarbiavimo įgūdžius ir tiesiog įgijau naujų draugų.

Giresun, Turkey

„This Is My Business” 2013/02/20 – 2013/02/28 Turkey, Giresun – tai tarptautinis jaunimo mainų projektas, neįgaliųjų užimtumo tema.

Tingiai slinko šaltos sausio dienos – kuomet taip ir norisi kur nors toli toli, ten kur nėra sniego, ir kur amžinas pavasaris... Ir čia vėlgi pasitvirtino dėsnis – norėk atsargiai, nes norai pildosi. Netikėtai vieną vakarą savo pašto dėžutėje radau laišką: „Labas, Laura, ar norėtum dalyvauti projekte This is My Business, kuris vyks Turkijoje, Giresun mieste? Jame dalyvaus jaunimas iš Turkijos, Italijos, Ispanijos, Rumunijos ir Lietuvos.“ Projekto tikslas – ieškoti naujų įdarbinimo ir užimtumo galimybių neįgaliems žmonėms, skatinti juos įsitraukti į socialinį gyvenimą bei darbo rinką. Ši tema man buvo labai aktuali, ir ne tik todėl, kad aš turiu judėjimo negalią. Tiesiog esu įsitikinusi, jog jaunų žmonių iniciatyva gali padėti išspręsti daugelį socialinių problemų. Tad, kaip jau supratote, tikrai negalėjau atsisakyti šio kvietimo. O kad būtų smagiau, kartu prikalbinau vykti brolį Gytį. Po kelių dienų susipažinau su dar trimis šauniomis tautietėmis – Akvilina, Simona ir Deimante. Pasiruošę projektui (mums reikėjo išanalizuoti neįgaliųjų socialinę situaciją ir įsidarbinimo galimybes Lietuvoje bei parengti savo šalies pristatymą), nekantriai ėmėme laukti kelionės.

Turkija mus pasitiko šiltu pavasarišku oru, jūra ir...penktą ryte iš mečetės sklindančiu kvietimu melstis. Ir jei pirmą rytą jis daugelį prikėlė iš lovų, tai vėliau dėl nuovargio nieko nebegirdėjome.

Visos aštuonios projekto dienos pralėkė tiesiog nepastebimai klausantis pristatymų, diskutuojant apie neįgaliųjų socialinius ir ekonominius aspektus, dalijantis gerąja patirtimi bei generuojant naujas idėjas, kaip padidinti šių žmonių užimtumą ir kokias darbo vietas būtų galima jiems sukurti. Vieną dieną paskyrėme kelionei į Ordu miestą, kur kėlėmės į kalnus bei parūkėme tikrą turkišką kaljaną. Negaliu nepaminėti ir kultūrinių vakarų, kuomet kiekvienos šalies dalyviai vaišino savo nacionaliniais patiekalais ir gėrimais, mokė tradicinių šokių bei žaidimų. Taip aš dainavau apie svajoklį arbūzą, spjaudžiau alyvuogių kauliukus, išmokau groti šaukštais, kartu su kitomis projekto merginomis rungiausi su vyrukais viktorinoje, paragavau baklavos, rakijos, palinkos, vyno ir visokių kitokių gėrybių.

Tiesa, bepramogaudami neužmiršome ir savo projekto tikslo – atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliesiems kylančius sunkumus. Šiam tikslui net suorganizavome mini piketą, kurio metu parodėme savo kurtą flash-mob’ą ir plakatus, bei svečiavomės pas Giresun miesto merą, kuriam pateikėme savo klausimus bei pasiūlymus, kaip būtų galima spręsti problemas, su kuriomis susiduria negalią turintys žmonės. Reikia paminėti, jog Lietuvoje neįgaliųjų padėtis yra daug geresnė nei Turkijoje, kurioje labai trūksta neįgaliesiems draugiškos aplinkos, pritaikytos infrastruktūros, galimybių siekti karjeros ir išsilavinimo (asmeniškai mane pritrenkė faktas, jog beveik trečdalis neįgaliųjų šioje šalyje nemoka skaityti ir rašyti). Tačiau per pastaruosius metus Turkija žengė didelį žingsnį į priekį kurdama šiems žmonėms geresnes socialines sąlygas – tai įrodė ir mūsų aplankytas neįgaliųjų dienos centras, kuriame besilankantys žmonės sužavėjo savo draugiškumu, optimizmu ir talentu – jų kurti darbeliai buvo bematant išpirkti mūsų projekto dalyvių. Visgi, kalbant su jais, paaiškėjo, jog pagrindinė problema – skeptiškas visuomenės požiūris į neįgaliuosius: dar prieš gerą dešimtmetį negalia šeimoje buvo laikoma didelė gėda, o neįgalieji buvo izoliuojami nuo išorinio pasaulio... Dabar situacija šiek tiek geresnė, tačiau diskriminacija ir stereotipai vis dar gajūs. Bet aš nuoširdžiai tikiu, jog teigiamas progresas nesustos, stereotipai bus sulaužyti, ir socialinio įtraukimo procesas įsibėgės visu greičiu...

Ir nors būnant Turkijoje man pačiai teko susidurti su nemažai kliūčių (begalės laiptų, statūs slenksčiai, borteliai ir nepritaikyti autobusai), dar kartą supratau, jog nuoširdus dėmesys, bendradarbiavimas ir veiklumas padeda įveikti visas kliūtis – tiek fizines, tiek psichologines. Nepaisant tavo tautybės, lyties, amžiaus ar negalios.

Bet projektas davė ne tik tai... Minaretai, vizitas į mečetę, turkų svetingumas, fantastiškas maistas, rūkas kalnuose, gatvėje batus blizginantys vyrai, skarelių spalvinė įvairovė, skanūs apelsinai, aromatinga turkiška arbata, ispaniška dainelė prieš valgį, būrimas iš kavos tirščių, šiltos šypsenos ir ašaros atsisveikinant susiliejo į vieną didelį nuostabų prisiminimą kurį, kaip ir daugybę naujų draugų, visuomet saugosiu savo širdyje.

Projekto dalyvė,

Laura Alčiauskaitė

Ankara, Turkey

„FOCUS ON ABILITY” 2013/01/22 – 2013/01/29 Turkey, Ankara – tai tarptautinis jaunimo mainų projektas, darbo su neįgaliu jaunimu tema.

Ankaroje, 2013 sausio 22 – 29 dienomis vyko „Youth in Action 3.1 projektas „Focus on Ability“. Jame dalyvavo du dalyviai iš Lietuvos. Šio projekto tikslas didinti visuomenės informavimą apie neįgalius asmenis, skatinti savanorystę, pasidalinti gerąją patirtimi. Projekto metu buvo suteikta daug naudingos informacijos ir metodikos, kuri naudinga tiek dirbant su neįgaliais ties su įgaliais žmonėmis. Projekte dalyvavo treneriai iš Vokietijos, Baltarusijos, Ukrainos, Ispanijos, Turkijos, kurie dalijosi savo patirtimi ir darbo metodais. Taip pat dalyvavo žmonės iš Lietuvos, Azerbaidžiano, Rusijos, Slovakijos, Italijos, Bulgarijos.

Po ilgos kelionės, kuri truko 24 val. pasiekėme Ankarą. Mus organizatoriai pasitiko oro uoste vidurnaktį. Pirma projekto diena buvo skirta susipažinimui, organizacijų pristatymui, taip pat aplankėme ,,Umitkoy‘‘ neįgaliųjų dienos centrą, kuriame buvo pristatomos inovatyvios technikos, su kuriomis dirba specialistai. Sekančią dieną trenerė iš Vokietijos mokino karoliukų vėrimo meno. Po pietų vykome į meno namus, kur galėjome mėgautis piešimo vandeniu terapijos, vadina „Ebru“. Ir galiausiai vakare nuotaikingai ir linksmai pristatėme kitoms šalims Lietuvą, vaišinome dalyvius nacionaliniais maisto produktais ir gėrimais. Tiems, kas teisingai atsakė į klausimus padovanojome Lietuvos atributikos.

Trečia dieną, turėjome pažintinę kelionę po Ankarą. Aplankėme Ataturko muziejų, klaidžiojom painiomis miesto gatvėmis, tai buvo puiki galimybė labiau pažinti miestą ir kultūrą. Įpusėjus projektui, kad ir kaip sunku regis buvo pabusti po praeitos dienos ekskursijos, ketvirtąją dieną mūsų laukė net keturios Ukrainos atstovų parengtos sesijos. Visų sesijų metu, buvo rodomi įvairūs žaidybinio pobūdžio užsiėmimai skirti negalią turintiems žmonėms, taip įtraukiant juos į kruopštų darbą, kuris suteikia jiems itin daug džiaugsmo. Sesijos metu buvo mokoma kaip lengviausiu būdu galima iš balionų išlankstyti įvairias figūras, tokias kaip gėlės, įvairūs gyvūnai ir pan. Sesijai einant į pabaigą taip pat buvome sužadinti su ,,Semolina‘‘ terapija, kurios metu yra piešiami, tapomi įvairūs paveikslai, pasitelkiant klijų ir biraus spalvoto smėlio pagalba. Po ilgos ukrainiečių dalyvių pravestos sesijų dienos, turėjome keletą laisvų valandų, kurias išnaudojome naktinės Ankaros apžvalgai. Po įspūdingų matytų vaizdų, kaip ir kiekvieną vakarą mūsų laukė įvairių šalių-dalyvių pristatymai ir nacionalinių patiekalų degustacijos.

Išaušus penktajai projekto dienai, žinojome, jog nuo grafiko nenukrypsime, tad nuo ankstaus ryto ėmėm ruoštis kelionei - susitikimui su ,,Umitkoy‘‘ neįgaliųjų dienos centro lankytojais. Šio vizito metu, turėjome galimybę panaudoti visas užsiėmimo su neįgaliaisiais priemones, kurias buvome išmokę prieš tai vykusių seminarų metu. Buvo gera vėl sugrįžti į jau prieš tai buvusio vizito metu aplankytą dienos centrą, kuriame plačiomis šypsenomis pasitiko jau matyti personalo darbuotojai ir nerimaujantys užimtumo centro lankytojai. Susitikimo metu bendravome su neįgaliais žmonėmis, linksminomės dainuodami ir šokdami skirtingų šalių repertuarus, lankstėme gėles iš balionų. Patyrę labai daug šiltų emocijų, po šio susitikimo keliavome tiesiai papramogauti į dar šiltesnį turkiškų pirčių kompleksą, kuriame atgavome visas jėgas, patyrėme turkiško masažo malonumus ir be abejo turkiškos pirties karštį...

Atėjus paskutinei projekto dienai, projekto dalyviai ėmė jausti tam tikrą ilgesį žinodami, jog projektas eina į pabaigą. Tačiau darbingumas nebuvo nuslūgęs, tad visi projekto dalyviai sesijų metu turėjo galimybę pradėti organizuoti kitus bendrus projektus panašia tema. Pusdienį vyko įvarios diskusijos, kurių metu buvo sukurtas dar vienas panašus projektas, kurį nusprendė kuruoti Slovakijos atstovės. Gal ir vėl būsime pakviesti sudalyvauti?... Po sunkoko pusdienio, organizatoriai nusprendė visus dalyvius nusivesti į vietinį restoraną, aptarti visus nuveiktus darbus projekto metu, padėkoti ir atsisveikinti su projekte dalyvavusiais žmonėmis. Kaip ir įprasta ,,Youth in action‘‘ projektuose, vyko dalyvio sertifikatų ceremonija, kurių metu buvo išsakyti patys gražiausi žodžiai ir padėkos.

Apibendrinant visą savaitę praleistą Ankaroje, galime pasakyti, jog laikas čia prabėgo be galo greit – 6 dienos pralėkė it 6 valandos, čia sutikome daug įdomių žmonių iš įvairiausių Europos šalių, su kuriais radome daug bendro. Projektas suteikė galimybę ne tik praplėsti žinių bagažą, pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis, bet ir puikiai paatostogauti ir geromis emocijomis grįžus kibti į darbus Lietuvoje!

Projekto dalyvė,

Justė Ruseckaitė

Mardin, Turkey

„TOLERANCE VS. VIOLENCE FOR EUROPE” 2012/12/08 – 2012/12/16 Turkey, Mardin – tai tarptautinis jaunimo mainų projektas, skirtas tolerancijos prieš smurtą Europoje temai.

Daugiau NUOTRAUKŲ galite rasti ČIA

Prieš didžiąsias metų šventes dažną iš mūsų apima nostalgiški jausmai saulei, šilumai ir, žinoma, kelionėms. Tas pats jausmas neaplenkė ir manęs. Tuomet pagalvojau, kodėl nepakeliavus ir neišbandžius kažko naujo. Ir kompiuterio ekrane prieš akis išvydau pasiūlymą keliauti į Turkiją ir sudalyvauti jaunimo mainuose. Skamba egzotiškai ir ekstremaliai (karo padėtis Sirijoje). O adrenalinas tik į naudą apsnūdusiai ir nuotykių ištroškusiai sielai! Žinia pasidalinau su keliaujančia po pasaulį drauge ir suintrigavau ją. Užpildėme anketas ir laukėme atsakymų. Ilgai laukti nereikėjo ir netrukus jau krovėmės lagaminus.

Nuo pat kelionės pradžios mus lydėjo nuotykiai. Viskas prasidėjo nuo vėluojančio autobuso iš Vilniaus į Rygą, iš kur turėjome skrydį į Stambulą. Dviese su drauge Rasa nerimavome, kad nespėsime į lėktuvą, tačiau atvykome laiku. Rygos oro uoste susipažinome ir su dviem naujais kelionės draugais Kasparu ir Andriumi, kurie apsidraudė ir atvyko į Rygą iš vakaro. Tačiau nerimą kėlė dėl gendančio autobuso vėluojanti Aistė, kuri atvyko paskutinę akimirką. Viskas gerai, kas gerai baigiasi arba tęsiasi J. Sėkmingai atskridę į Stambulą, kur turėjome 12 valandų persėdimą skrydžiui į Mardiną, laiko veltui neleidome ir susipažinome su naktiniu Stambulo gyvenimu. Nuotaikos negadino pasiklydę lagaminai, nes žinojome, kad prieš akis mūsų laukia 8 nepamirštamos dienos civilizacijos lopšiu vadinamoje Mesopotamijoje.

Mardinas yra išskirtinis pietryčių Turkijos miestas – jis alsuoja gyva senovės istorija. Miestas stūkso ant 1300 metrų aukščio kalvos, kurios viršuje romėnų pilis ir dabar tarnaujanti kariniams tikslams, nes nuo jos galima stebėti Siriją ir Iraką. Dabar Mardinas yra kurdų miestas. Mardinas - nedidelis miestelis, turintis vieną pagrindinę gatvę, tačiau teko paplušėti lobio paieškose atliekant įvairias užduotis ir prakalbinant angliškai nešnekančius vietinius gyventojus. Todėl vietos įžymybėmis ir apkalbų objektais tapome jau pirmąją atvykimo dieną. Gyvenome autentiškame ir viename seniausių 18 a. pastatų Mardine, kuriame dabar įsikūręs viešbutis. Kiekvieną 5 valandą ryto mus žadindavo iš minareto (kurio kaiminystėje buvome įsikūrę) ir penkis kartus per dieną maldai kviečiantis imamas (šventikas). Senovės istorija gyva kiekviename šio miesto akmenyje, o dabartis - pašėlusiame kurdų šokyje, kurio pagrindų teko patiems pramokti. Todėl į vietos gyvenimą buvo įtraukti ir projekto dalyviai iš Rumunijos, Moldovos, Graikijos, Bulgarijos, Ispanijos, Turkijos ir, žinoma, Lietuvos.

Projekto tikslas buvo išmokti tolerancijos pamokas, pasidalinti patirtimi, nuomonėmis apie toleranciją ir problemomis, kylančiomis iš tolerancijos stygiaus savo šalyje. Taigi aštuonias dienas diskutavome, atlikinėjome užduotis, stiprinome komandinę dvasią žaisdami žaidimus, vaidindami, darydami „flashmobą” pagrindinėje miesto aikštėje.

Vakarais vykdavo tarpkultūriniai mainai, kur stengėmės reprezentuoti savo šalį ir pažinti kitų šalių kultūrą, tradicijas, pasimėgauti tradiciniais skanėstais, mokėmės tradicinių turkiškų bei kurdiškų šokių, klausėmės gyvai atliekamų dainų ir linksmai laiką leidome „dūzgėse”.

Kartu su kitais projekto dalyviais „sulaužėme” daugybę stereotipų apie kitas šalis, jų gyventojus, kultūrą, papročius, religijas. Juk visi mes tokie skirtingi, bet kartu ir panašūs J

Deja, bet po kelionių tenka grįžti į kasdienybę, bet kelionės įspūdžių užteks ilgam...Iki kitų projektų ir naujų nuotykių!

Projekto dalyvė,

Jūratė Tumonytė

Lublin, Nasutow, Poland

"Give a paw" 2012/07/16 - 2012/07/23 Lublin, Poland– tai tarptautinis projektas skirtas gyvūnų mylėtojams. Įkalbėta savo sesers, sudalyvauti šiame projekte nusprendžiau ir aš.

Projektas buvo numatytas Lenkijoje, Nasutow miestelyje, netoli Liublino. Liepos 16 dieną anksti ryte penkiese su išnuomotu senutėliu pasatu leidomės į kelionę. Keliaujant laikas neprailgo, net nepajutome, kaip pasiekėme Liubliną. Turėdami dar šiek tiek laisvo laiko pasivaikščiojom ir pasigrožėjom Liublino senamiesčiu, kaip ir buvome suplanavę. Vakarop nuvykome į Nasutow miestelį. Tenai, mūsų jau laukė ir pasitiko projekto šeimininkai – Lenkai. Neilgai trukus atvyko Čekai. Su jais mes susipažinom ir puikiai praleidom visą vakarą, besimėgaudami maloniu kaljano dūmu.

Rytojaus rytą pavalgę pusryčius žaidėme susipažinimo žaidimus. Prie mūsų jau buvo prisijungę Portugalijos, Italijos ir Islandijos atstovai.

Kitą dieną turėjome puikią galimybę susipažinti su egzotinių gyvūnų gyvenimu ir jų problemomis. Apie tai mums papasakojo egzotinių gyvūnų prieglaudos veterinaras. Po pietų visi projekto dalyviai, pademonstravo savo sugebėjimus gaminant rankdarbius. Mes gaminome žaislus ir namelius įvairiems gyvūnams.

Kitos dienos taip pat buvo turiningos. Dalyvavome marketingo paskaitoje. Stebėjome daugybę reklamos pavyzdžių, o po to ir patys darėme reklaminius lankstinukus gyvūnų prieglaudai. Geriausius iš jų dalinome Liublino mieste.

Taip pat apsilankėme egzotinių gyvūnų prieglaudoje. Gaminome mūsų projektą reprezentuojančius plakatus ir demonstruodami juos, Liubline rinkome aukas beglobems gyvūnams.

Vakarais vykdavo pristatymai, kurių metu kiekvienos šalies dalyviai supažindindavo su savo krašto kultūra. Taip pat turėjome karaoke vakarą, kurio metu demonstravome savo balsus.

Sekmadienį liepos 23 dieną vėlai vakare, išvargę bet su gera nuotaika pravėrėmė namų duris. Visi mes džiaugėmės, kad dalyvavome projekte "Give a paw" ir liūdėjome, nes jis baigėsi.

Daugybę įspūdžių ir prisiminimų iš šio projekto bus sunku pamiršti. Tai yra puikiai praleisto laiko pasekmė. Todėl pasitaikius kitai progai manęs jau nereikėtų įkalbinėti, tam kad sudalyvaučiau panašiame į šį projektą.

Ona Malaukytė

Germany, Bremen

"Civil? ...Courage!” 2012/07/01-2012/07/06 Germany, Bremen

Daugiau NUOTRAUKŲ galite rasti ČIA

„Ar norėtum sudalyvauti projekte Vokietijoje?“ - perskaičius šį klausimą savo elektroniniame pašte susimąstėm, kodėl gi vasarai nesuteikus dar daugiau spalvų? Pamačius, kad vyksta atranka į projektą „Pilietinė drąsa“ (angl. Civil courage) pagalvojome, kad verta sudalyvauti. Juk iš tiesų nelabai nutuokėme, kas yra pilietinė drąsa ir su kuo ji valgoma.

Į kelionę išsiruošti reikėjo labai greitai. Vieną dieną užpildėme anketas, kitą sužinojome, kad mus patvirtino, o trečią dieną susikrovėme lagaminus ir mes jau kelyje! Pati kelionė truputį prailgo, nes negavome lėktuvo bilietų (turbūt tai buvo didžiausias šio nuotykio trūkumas), taigi teko keliauti autobusu, bet mūsų tai nei gąsdino, nei liūdino! Mažai miegojusios, bet gražios, truputį pavargusios, bet laimingos pagaliau pasiekėme Vokietiją. Pats projektas vyko atokioje Garnholt gyvenvietėje netoli Brėmeno.

Į Brėmeną atvykome viena diena prieš projektą, todėl turėjome laiko apžiūrėti miestą ir jo įžymybes, tokias kaip Brėmeno muzikantų skultūrą. Naktį praleidome jaukiame lietuvės įkurtame hostelyje, o iš ryto su nuotykiais traukinių stotyje pajudėjome į projekto vietą. Miestelis pasirodė labai tylus ir žalias, laukuose ganėsi karvės, pravažiuodavo vos vienas kitas automobilis. Buvome apgyvendintos dideliame name, kuriame mokėmės ir pramogavome. Sodyba laukuose, apsupta medžių, su didžiuliu sodu ir nuostabiais rožių krūmais kieme, nustebino mus savo grožiu ir dvelkiančia ramybe. Projekte dalyvaujančios delegacijos buvo itin moteriškos – iš viso 12 merginų ir 1 vaikinas (ir tas – organizatorius J). Atstovės buvo iš įvairių šalių: Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Lenkijos, Rumunijos, Makedonijos, tolimosios Kolumbijos ir, žinoma, Lietuvos.

Projektas truko 6 dienas. Pirmomis dienomis kalbėjome apie pilietinę drąsą. Analizavome pilietinės drąsos pavyzdžius, diskutavome, dirbome grupėse. Vėlesnes projekto dienas mokėmės, kaip suorganizuoti gerą workshop‘ą. Kokie elementai būtini, kaip vyksta pasirengimo projektas, kaip sudominti dalyvius ir išlaikyti jų dėmesį. Patys rašėme workshop‘ų planus, kuriuos vėliau aptarinėjome.

Po darbų kiekvieną vakarą mus džiugino skirtingų virtuvių patiekalai, kurių paruošimu rūpindavosi pačios komandos. Kaip nuostabu ragauti ką tik paruoštą tradicinį maistą, kuriam pagaminti įdėta tiek pastangų, meilės ir atidumo. Didžiausią įspūdį paliko italių gamintos baklažano apkepelės su jautiena ir parmezano sūriu, pagardintos žolelėmis. Mmm atsimenam kaip dabar, viskas tiesiog burnoje tirpo… J Kiekvienas vakaras buvo vis kitoks ir kažkuo ypatingas. Paskutinio vakaro metu šventėme vienos dalyvės gimtadienį. Lietuviško vakaro metu po smagaus šalies pristatymo tikrinome kitų dalyvių žinias apie Lietuvą. Vakarą pratęsėme audringai stebėdamos ir entuziastingais šūksniais palaikydamos komandas futbolo rungtynėse tarp Italijos ir Ispanijos. Dienos metu merginos net sukirto lažybas: kuri komanda pralaimės, tos šalies atstovės tvarkys virtuvę už laimėjusias.

Projekto savaitė, palikusi neišdildomą įspūdį, pralėkė greitai. Sužinojome daug dalykų, kurie mus įkvėpė, pripildė galvas naujų idėjų ir privertė susimąstyti ką kiekviena iš mūsų veikiame dabar ir ką aš iš tikrųjų norime veikti. Ši savaitė mums atnešė didesnį savęs pažinimą ir pasitikėjimą savimi, ar gali būti kas nors geriau? Susipažinusios su daug įdomių žmonių, įgavusios naujų žinių, kas yra pilietinė drąsa ir kokiomis formomis ji veikia, bei kaip nuo pradžios iki pabaigos suorganizuoti mokymus, po projekto patenkintos riedėjome tuo pačiu maršrutu namo bei džiaugėmės gavusios „Youth Pass“ dokumentą.

Projekto dalyvės Justina Krauledaitė, Vilija Plungytė ir Simona Puskunigytė

Mut - laimės miestas

"Don`t let the kids hear” 2012/07/01-2012/07/09 Turkey, Mut

Daugiau NUOTRAUKŲ galite rasti ČIA

„Mutluyuz“ turkų kalba reiškia „esu laimingas“, o „Mut‘luyuz“ – „esu Mut miestelyje“ arba „esu iš Mut miestelio“. Jau apsisprendus dalyvauti šiame projekte nebeturėjome kitos galimybės, tik gerai praleisti laiką, nes kaip sako vietiniai, jei atvyksti į Mut, būsi laimingas. Taigi štai kaip prabėgo lietuvių savaitė laimės mieste.

Ankstyvą sekmadienio rytą šeši apsnūdę lietuvaičiai susirinkome Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Trijų valandų skrydis ir mes jau Antalijoje. Palikę lietuvių turistus kaitintis viename didžiausių Turkijos kurortų, autobusu išdardėjome kalnų link. Po 5 valandų kelionės pusiaukelėje iki tikslo pasitikome kaimynų lenkų grupelę. Dar keletos valandų kelionė autobusu ir pasiekėme Mut miestelį. Mums labai pasisekė, nes kaip tik tądien buvo švenčiamos jaunos poros vestuvės, taigi projekto organizatoriai mus pristatė į centrinę miesto aikštę. Jautėmės dėmesio centre – buvome vaišinami vietiniais užkandžiais, šokome kartu su jaunavedžiais ir didžiuliu būriu svečių, vaikams buvome didelė atrakcija ir kiekvienas norėjo įsiamžinti su užsieniečiais, kurių mieste pasitaiko ne taip jau dažnai. Po vestuvių organizatoriai nustebino mus dar viena staigmena – tradicinėmis turkiškomis voniomis – hamamu. Po ištisos dienos kelionės negali būti nieko geriau kaip atsipalaiduoti pirtyje. Po gana intensyvios dienos pasiekę laikinus namus ateinančioms 7 dienoms kritome į lovas išvargę, bet laimingi.

Kitą dieną prasidėjo oficialioji projekto dalis. Pagrindinis projekto „Don‘t let the kids hear“ tikslas – sukurti prevencinį filmuką ir keletą nuotraukų prieš smurtą šeimoje, kuriuos vėliau būtų galima publikuoti viešojoje erdvėje. Pirmiausia pralaužėme ledus susipažinimo žaidimais ir komandinėmis užduotimis, kurios leido geriau pažinti tiek vienas kitą, tiek kitus projekto dalyvius iš Lenkijos ir Turkijos. Paskui dalinomės patirtimi apie smurtą šeimoje savo šalyse, lyginome situaciją, diskutavome, kodėl tai vyksta ir kokios priemonės padėtų sumažinti problemos mastą. Galiausiai ėmėmės darbo – mišriose komandose kūrėme scenarijų, vaidinome, pozavome, montavome, redagavome, o galutinis rezultatas nudžiugino mus pačius.

Laisvu nuo filmavimų ir montavimų metu turėjome galimybę pamatytyi ir pajusti Turkiją, kokia ji iš tiesų yra. Tai yra viena šauniausių tokių projektų dalių. Ne tik kas rytą pabusdavome gražiame miestelyje, iš visų pusių apsauptame kalnų, važinėjomės Lietuvoje niekaip nesuprantamomis saugaus vairavimo taisyklėmis („turkish style“), bet ir susipažinome su išties draugiškais ir svetingais vietiniais gyventojais, kurie nesuprasdami anglų ir kalbėdami vien mums svetima turkų kalba, šypsojosi, sveikinosi, bendravo, vaišino savo sode užaugintais vaisiais, kvietė pas save arbatos. To nuoširdumo nepamatysi jokiame Turkijos kurorte. Taip pat įdomu tai, kad nedideliame Mut mieste yra didžiausia Turkijos vėliava, supilta kalno nuolydyje iš dažytų akmenų ir visad matoma miesto fone. Šaunūs lietuvaičiai net nepabijojo ilgo kelio ir savo akimis įsitikino jos dydžiu. Taip pat aplankėme kitus miestus. Vieną dieną praleidome pajūryje, pakeliui pajodinėjome kupranugariais, aplankėme gražią Kızkalesi pilį, įsikūrusią saloje netoli jūros kranto. Vakarus leidome social vakaruose su visais projekto dalyviais besmokydami turkiškų šokių ir dar geriau pažindami vienas kitą per žaidimą „I have never ever…“. Žinoma neapsiėjome ir be tarpkultūrinio vakaro, per kurį sugriovėme visus užsieniečių galvose sukurtus mitus apie Lietuvą, vaišinome lietuviškais skanumynais ir gėrimais bei paragavom kitų šalių kultūros ir vaišių.

Taigi pasibaigus projektui buvo gaila palikti šį laimės kampelį, kuriame ne tik praleidau septynias įspūdžių kupinas dienas, bet ir pažinau krūvą šaunių žmonių, su kuriais norėčiau sudalyvauti dar ne viename tokiame projekte.

Projekto dalyvė,

Rūta Raginytė

Ordu, Turkey

"YOUTH DECISION” 2012/06/12-2012/06/25 Ordu, Turkey

Daugiau NUOTRAUKŲ galite rasti ČIA

Sunkiausio egzamino išvakarėse man labai nesinorėjo miego, ilgai vakarojau, mokiausi, o kai galiausiai nusprendžiau, kad visgi reikia eiti miegoti, dar kartelį patikrinau elektroninį paštą ir, ką jūs sau manote? Man šokas! Radau vieną iš geriausių laiškų savo gyvenime: “ Sveikiname, Jūs buvote atrinkta dalyvauti tarptautiniame jaunimo projekte Turkijoje.” Aišku, po tokių žinių, iš vis nebegalėjau užmigti, o ir egzaminas ryte nebeatrodė toks baisus, nes galvoje sukosi vienintelė džiugi mintis – po savaitės išskrendu į Turkiją!

Po to viskas įvyko labai greitai: per dieną padarytas pasas, apstulbinti tėvai, kelionė į Vilnių dėl susitikimo su kitais dalyviais ( juokingiausia tai, kad susitikome penkiese Vilniuje, nors trims iš mūsų reikėjo atvažiuoti iš Kauno), paskubomis išlaikytas paskutinis egzaminas, sukrautas lagaminas ir birželio 12 puse šešių ryte mes jau pakeliui į Vilnių. Vienintelis nerimas tik kaip sutarti su žmonėmis, kuriuos matai pirmą kartą gyvenime, tačiau vėliau paaiškėjo, kad nerimauta be reikalo. Visos penkios iškart taip puikiai susibendravome, kad projekto metu mūsų bene kelis kartus klausė, ar tikrai nesame susitikusios anksčiau, mat atrodėme, kaip seniausios draugės. Lietuvis lietuviui vis dėl to draugas!

Per 35 kelionės valandas išbandėme autobusus, lėktuvus ir miegą oro uoste, pabuvojome septyniuose miestuose: Kaunas, Vilnius, Ryga, Frankfurtas, Ankara, Samsun ir galiausiai Ordu. Graudžiai juokinga situacija buvo Ankaros autobusų stotyje, kai penkios lietuvaitės ketvirtą valandą ryto atsidūrė milžinoškoje stotyje, kurioje dirbo vien tik vyrai, nešnekantys angliškai, per stebuklą radome vieną žmogų, kalbantį mums suprantama kalba ir tik taip nusipirkome bilietus. Manau, visai suprantama, kad po tokios kelionės priminėme žiežulas, garsiai reikalaujančias dušo, tačiau valandėlę pasiilsėjusios Juodosios jūros pakrantėje apsuptoje kalnų ir gavusios vakarienę, jau pirmąjį vakarą visus prikalbinome vykti į miestą, nes dvi paros be miego mums – ne riba. Ir kaip vėliau paiškėjo, būtent mes, lietuvės, dažniausiai ir būdavome tos, kurios skatindavo visus vietoj poilsio rinktis linksmybes.

Pirmoji oficiali projekto diena buvo standartinė: susipažinimo žaidimai, workshop‘ai, diskusijos, darbas grupėse ir ekskursija mieste ieškant žmonių, pagal tam tikrus stereotipus. Atrodo net neįtikėtina, kiek daug skirtingų turkų įvaizdžių yra susiformavę europiečių galvose, deja, dauguma jų – klaidingi. Turkai – svetingi, įdomūs ir neapsakomai draugiški žmonės. Tuo įsitikinome per daugybę eksursijų ir diskusijas su įvairiausias pareigas užimančiais žmonėmis. Per visą projektą Ordu apsilankėme policijoje, ligoninėje, universitete, savivaldybėje, keliavome po kalnuose sančius kaimelius ir netgi būvome pakviesti į turkiškas vestuves. Visą dieną mums skyrė Ordu futbolo klubas, jo vadovai mus vaišino pusryčiais ir pietumis, aprodė savo biurą, stadionus ir kiekvienam projekto dalyviui padovanojo vardinius Ordu futbolo klubo marškinėlius. Su Ordu universiteto rektoriumi vakarieniavome, o Turkijos televizijos „ALTAŞ“ reporteriai iš mūsų ėmė interviu, patikėkite, jautėmės vietinės reikšmės žvaigždės. Taigi viso projekto metu kasdien turėdavome daugybę veiklos, lankydavome valstybines įstaigas, gaudavome tam tikras užduotis, kurių dėka dar labiau galėdavome pažinti Turkijos žmones ir kultūrą, o vakarais, vietoj poilsio - linksmindavomės: keleta vakarų praleidome paplūdimyje, tiesiog pažindami vienas kitą per juokelius ir bendravimą, kitais vakarais pasidarėme kaukių vakarėlį, kultūrinę naktį ir net šventėme gimtadienius. Garbės žodis, per dvi savaites kasnakt miegodavome po 4-5 valandas, kartais ir mažiau, o dienomis vis tiek būdavome pilni energijos. Jaunimėlis vis tiek lieka jaunimėliu.

Tos dvi savaitės praėjo šviesos greičiu, atrodo spėjau vos porą žinučių parašyti į namus. Tačiau tokių gerų atostogų dar neturėjau niekada, kai tau visiškai nieko nereikia galvoti, dėl nieko nereikia jaudintis, galų gale nežinai nei kokia savaitės diena, nei kiek dabar valandų, o įspūdžiai tiesiog tave užtvindo. Užtikrinu, kad po aktyvių mokslo metų ir žaibišku greičiu skriejančių studentiškų dienų, geresnio poilsio neįmanoma besugalvoti. Per trumpą laiką ten įparatome prie 35 laipsnių šilumos, nuostabaus kraštovaizdžio, visada linksmų ir besišypsančių žmonių – gyvenome kaip sapne, todėl visai nesvarbu, kad grįžus į gimtinę mus pasitiko standartinis lietuviškos vasaros oras – vos 14 laipsnių ir lietus, o Lietuvos pasienyje sustabdęs latvių policininkas išsireikalavo 20eurų baudą. Vis tiek žinau, kad ten sutikau nuostabius žmones ir praleidau nerealiai gerą laiką, o su lietuvėmis merginomis tapome tikromis draugėmis ir jau planuojame kartu aplankyti dar ne vieną panašų projektą. Sakoma, jei atostogos buvo geros – jų įspūdžiais gali gyventi iki kitų atostogų, tačiau šio projekto įspūdžiais visi dalyviai gyvens kur kas ilgiau, nei metus.

Projekto dalyvė,
Monika Albrikaitė

Revnice, Czech Republic

“MESSAGE IN THE BOTTLE” 2011/09/08-2011/09/16 Revnice, Czech Republic

Skambutis. Nori važiuoti į tarptautinį projektą Čekijoje? Hmmm..kaip? Kur? Kada? Apsispręsti per minutę.. Aišku noriu! Kas gali būti geriau nei ekspromtu sugalvota kelionė.

Ir štai penkių lietuvaičių delegacija (trys merginos ir du vyrukai) jau pasiruošę čekiškiems nuotykiams. Iki Prahos turėjome nusigauti autobusu, kelionė truko nei daug nei mažai, kokias 20 valandų. Atvykę į Prahą, traukiniu nusigavome į Revnice, į mažą miestelį, apie 20 km nuo Prahos. Atvažiavome visai vėlai vakare, o kaip sėkmingai pradėti pirmą vakarą? Aišku su čekišku alumi, pokeriu ir jaunuoliais iš Estijos, Vengrijos, Italijos ir Prancūzijos. Mažiausiai miegoję, lietuvaičiai išsiskirstė paskutiniai, taip ir turi būti projekte, pamiegosim, kai numirsim!

Rytas. Oficialus susipažinimas, žaidimai, kavos pertraukėlė. Labai įsiminė vienas iš susipažinimo žaidimų. Visiems dalyviams išdalinami lipnūs lapukai ir markeris, visi sėdim ratu, vienas iš mūsų išeina į vidurį, stovi užsimerkęs, o kiti ant lapuko parašo kokį nors žodį, asociaciją, bet ką, pirmą mintį, kuri kiltų pamačius tą žmogų gatvėje. „Mėlyna Jūra“, „Mažoji Kalėdų senelio padėjėja“-devynios galybės keisčiausių pavadinimų, tikrai nustebtume sužinoję, kokias asociacijas keliame kitiems žmonėms. Kadangi projektas vadinosi „Message in the bottle“, kiekvienas iš mūsų gavome po butelį ir kasdien turėdavome parašyti po penkis laiškelius kitiems projekto dalyviams. Tai galėjo būti komplimentas, padėka, kortelė su kontaktais, žodžiu bet kas. (o lietuviai ir Čekijoje lietuviai, nes mes jau sukom galvas, kaip iš to butelio pasidaryti taupyklę, kad kiti galėtų mesti mums monetas :) ).

Projekto tikslas buvo supažindinti mus su įvairiomis prevencinėmis priemonėmis, kaip kovoti su jaunimo problemomis, tokiomis kaip patyčios, alkoholizmas, narkotikai ir t.t. Taigi devynias dienas klausėmės daugybės rimtų paskaitų ir seminarų apie tai, kaip dera ir kaip nedera elgtis patiems, kaip pamokyti kitus, dalyvavome įvairiuose žaidimuose, „workshop‘uose“ ta pačia jaunimo problemų tematika. Ir savaime suprantama, kiekviena rimta diena baigdavosi rimtu vakaru! Rimtas vakaras, mūsų kalba, yra rimtos linksmybės, kuriose tęsiasi iki paryčių. Jau pirmą vakarą surengėm muzikinį spektaklį, vaidinom deives ir dievus, kūrėm šokius ir poemas. Vėliau vyko tarpkultūrinis vakaras, kurio metu pristatėm savo šalis, vaišinom vieni kitus tradicinėmis vaišėmis, šokom, šėlom, alų, midų gėrėm!

Išvažiuodamas į projektą pasidarai sau „mini“ atostogas, kurių įspūdžiais dar ilgai būni gyvas. Projekto metu, ypač susidraugavom su Estijos atstovais, vienas jų po projekto net du kartus buvo atvažiavęs į Lietuvą, kaip buvo gera vėl prisiminti visus kartu patirtus nuotykius. Tikra tiesa, kad geriausiai žmogų pažinsi išvykęs su juo į kelionę. Sunku patikėti kokie gerais draugais tampi su žmonėmis, su kuriais praleidi vos dešimt dienų. Kai tiek kartu pamatai ir išgyveni, tų dešimt dienų tikrai pakanka. O grįžtant, kai žinai, kad iki namų dar laukia daugybė kilometrų asfalto, vienintelė mintis: kaip norėtųsi, kad tai būtų tik kelionės pradžia...