Šv. Gertrūdos bažnyčia
|
Šv. Gertrūdos bažnyčia buvo pastatyta XV a. Pabaigoje - XVI a. Pradžioje, o bokštas priekiniame fasade - XVI a. viduryje. Šventovė pirmą kartą paminėta 1503 m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje. Ji priklausė Kauno parapinei bažnyčiai, kurios klebonai iki XVIII a. Vidurio rūpinosi šiuo sakraliniu pastatu, dar vadintu koplyčia. Per 1655-1660 m. karą šventovė buvo apgriauta, o 1680 m. atnaujinta, tačiau rimtesnei bažnyčios priežiūrai vis trūko lėšų.
Nedidelė gotikinė Šv. Gertrūdos bažnyčia yra mūrinė, stačiakampio plano, vienanavė. Presbiterija - netaisyklingos formos, užbaigta trisiene apside, žemesne už navos stogą. Prie vieno šono glaudžiasi zakristija. Pagrindiniame fasade dominuoja keturių tarpsnių bokštas, kuriame yra plati portalo arka. Pietų pusėje yra atskiras įėjimas į presbiteriją. Šoninius fasadus skaido smailaarkiai langai, kampus ir tarplangį remia kontraforsai. |
Vidinėje erdvėje presbiteriją ir narvų dalį skiria pusapskritė arka. Interjero įrangos ansamblis - vėlyvojo baroko stilius. Iki XVIII a. Pabaigos didžiajame altoriuje buvo Nukryžiuotojo ir Dievo Motinos bei Šv. Jono evangelisto skulptūrų grupė. Kairysis altorius buvo skirtas Švč. Mergelės Marijos Nekaltai pradėtosios garbei, pirmajame jo tarpsnyje buvo to paties titulo paveikslas, o antrajame - Šv. Gertrūdos, kurios vardu pavadinta bažnyčia, atvaizdas. Dešinysis altorius buvo pašvęstas šv. Rokui. Vėlesnės žinios apie atvaizdus neišsamios. Manoma, kad po XVIII a. Rekonstrukcijos altoriuose buvo įmontuoti senieji kūriniai.
Didžiausia bažnyčios vertybė - stebuklais garsėjantis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, pastatytas tarp senojo ir naujojo altorių.
Apie patirtas malones prie jo byloja gausybė votų, įrėmintų ir sukabintų presbiterijoje. Presbiterijoje yra išlikusi ir baroko bei klasicizmo stilių bruožų turinti sakykla, karūnuota šv. Jono Nepomuko skulptūra. Dešinysis šoninis altorius yra paskirtas Švč. Jėzaus Širdžiai, jame yra Jėzaus atvaizdas su liepsnojančia širdimi. Šį kūrinį 1998 m. nutapė dailininkas Vaidotas Kvašys. Metais anksčiau, 1997 m., jis sukūrė ir originalias keramines, jtaigia ekspresija pasižyminčias Kryžiaus kelio stotis, išdėstytas navoje. Kairysis altorius išsaugojo savo senąjį tiltą — jis paskirtas Svc. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios garbei, jame stovi to paties pavadinimo skulptūra.
2016 m. renovuotas fasadas ir bažnyčios vidus. 1750 m. prie šventovės buvo įkurdinti rokitai — šv. Roko brolijos vienuoliai. Šalia bažnyčios iškilo mediniai vienuolyno pastatai, vyrų ir moterų prieglaudos. 1785—1794 m. rokitai pertvarkė bažnyčios vidų: įrengė tris vėlyvojo baroko stiliaus altorius, sakyklą bei choro ansamblį, kuris išliko iki šių dienų. 1812 m. karo metu šventovė nukentėjo, tačiau buvo suremontuota. 1825 m. vienuolynas buvo atiduotas gailestingosioms seserims šaritėms, sėkmingai tęsusioms rokitų veiklą. Tačiau carinei valdžiai užkliuvo, kad ligoniais mieste rūpinasi katalikų institucija, tad 1866 m. vienuolynas buvo panaikintas. 1922 m. bažnyčia perduota vienuoliams marijonams. 1948 m. ji uždaryta, pastate įrengti medicinos technikos sandėliai. 1992 m. šventovė grąžinta marijonams. šiuo metu bažnyčioje tarnauja
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo pradėjimo vienuolijos kunigai vienuoliai (marijonai). Vienuolija įkurta 1673 m. Lenkijoje, o 1909 m. atnaujinta Lietuvoje.
Didžiausia bažnyčios vertybė - stebuklais garsėjantis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, pastatytas tarp senojo ir naujojo altorių.
Apie patirtas malones prie jo byloja gausybė votų, įrėmintų ir sukabintų presbiterijoje. Presbiterijoje yra išlikusi ir baroko bei klasicizmo stilių bruožų turinti sakykla, karūnuota šv. Jono Nepomuko skulptūra. Dešinysis šoninis altorius yra paskirtas Švč. Jėzaus Širdžiai, jame yra Jėzaus atvaizdas su liepsnojančia širdimi. Šį kūrinį 1998 m. nutapė dailininkas Vaidotas Kvašys. Metais anksčiau, 1997 m., jis sukūrė ir originalias keramines, jtaigia ekspresija pasižyminčias Kryžiaus kelio stotis, išdėstytas navoje. Kairysis altorius išsaugojo savo senąjį tiltą — jis paskirtas Svc. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios garbei, jame stovi to paties pavadinimo skulptūra.
2016 m. renovuotas fasadas ir bažnyčios vidus. 1750 m. prie šventovės buvo įkurdinti rokitai — šv. Roko brolijos vienuoliai. Šalia bažnyčios iškilo mediniai vienuolyno pastatai, vyrų ir moterų prieglaudos. 1785—1794 m. rokitai pertvarkė bažnyčios vidų: įrengė tris vėlyvojo baroko stiliaus altorius, sakyklą bei choro ansamblį, kuris išliko iki šių dienų. 1812 m. karo metu šventovė nukentėjo, tačiau buvo suremontuota. 1825 m. vienuolynas buvo atiduotas gailestingosioms seserims šaritėms, sėkmingai tęsusioms rokitų veiklą. Tačiau carinei valdžiai užkliuvo, kad ligoniais mieste rūpinasi katalikų institucija, tad 1866 m. vienuolynas buvo panaikintas. 1922 m. bažnyčia perduota vienuoliams marijonams. 1948 m. ji uždaryta, pastate įrengti medicinos technikos sandėliai. 1992 m. šventovė grąžinta marijonams. šiuo metu bažnyčioje tarnauja
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo pradėjimo vienuolijos kunigai vienuoliai (marijonai). Vienuolija įkurta 1673 m. Lenkijoje, o 1909 m. atnaujinta Lietuvoje.